Su kokiais sunkumais kyla dronų aptikimas radarų sistemose?

Visi žino, kad radarų sistemoms sunku atpažinti mažus bepiločius ir arti žemės skrendančius dronus. Taigi, kokie yra bepiločių orlaivių aptikimo sunkumai?

1. Miniatiūrizavimas ir slėpimas: daugelis dronų turi mažą tūrį, todėl radaro sklaidos plotas yra mažas ir jie skraido nedideliame aukštyje, o tai dar labiau sumažina tikimybę, kad juos aptiks radaras. Kad būtų galima aptikti taikinį, radaras turi likti bepiločio orlaivio matymo linijoje. Tai ypač problematiška miesto aplinkoje, nes dronai jutiklio akiratyje gali pasirodyti tik kelias sekundes, kol vėl išnyksta.

2. Manevravimas ir skraidymas: Nepilotuojami orlaiviai gali atlikti greitus manevrinius skrydžius ir bet kuriuo metu keisti skrydžio kryptį bei greitį, o tai sukelia radaro aptikimo sunkumų. Kai kuriuos skrydžio režimus, ypač sklandymą ir vertikalų judėjimą, gali būti sunkiau aptikti dronus aptikimo sistemoms naudojant automatinius sekimo algoritmus.

3. Sudėtingas foninis triukšmas: kai radaras aptinka dronus, būtina atskirti drono aido signalą nuo sudėtingo foninio triukšmo. Pavyzdžiui, dronai gali skristi sudėtingose ​​aplinkose, tokiose kaip miestai, kalnuotos vietovės ar vandenynai, kur yra daug radarų trukdžių šaltinių, įskaitant ryšio antenas, dvipusius radijo imtuvus, telemetrijos sistemas ir net laidus bei LED lemputes.

4. Stealth technologijos taikymas: bepiločiai orlaiviai gali naudoti įvairias slaptas technologijas, tokias kaip radarą sugeriančios medžiagos, slaptos dangos, nemetalinės medžiagos ir kompozicinės medžiagos, kad sumažintų radaro bangų atspindį, todėl bepiločių orlaivių atspindžio sritis radare būtų mažesnė ir sunku aptikti. Taip pat gali būti naudojamos specialios konstrukcijos ir konstrukcijos, pvz., nuožulnus paviršius, siekiant išsklaidyti radaro bangas, o ne jas atspindėti atgal į radarą, o tai gali sumažinti tikimybę, kad radaras bus aptiktas. Optimizuokite variklio konstrukciją ir naudokite šiluminės spinduliuotės dangas, kad sumažintumėte infraraudonųjų spindulių aptikimo sistemų, pvz., terminio vaizdo radarų, aptikimo efektyvumą.

Minėtos slaptos technologijos gali būti naudojamos atskirai arba kartu, kad būtų sumažinta drono aptikimo rizika. Tačiau reikia pažymėti, kad šios slaptos technologijos negali visiškai užkirsti kelio dronams aptikti, o sumažinti aptikimo tikimybę ir efektyvumą.

5. Kelių taikinių sekimas: šiuolaikinėje mūšio lauko aplinkoje labai įmanoma vienu metu turėti kelis dronus. Radarai turi sugebėti sekti ir atskirti visus taikinius, o tai kelia aukštus reikalavimus radarų sistemoms. Kad antidronų sistemos aptikimo sistema būtų veiksminga, ji turi turėti mažą klaidingų teigiamų ir klaidingų neigiamų rezultatų skaičių. Tai sunku pasiekti.

C-UAS aptikimo elementas turi būti pakankamai jautrus, kad aptiktų visus dronus naudojimo zonoje, tačiau pernelyg jautri sistema gali generuoti daug klaidingų aliarmų, todėl sistema gali būti netinkama naudoti. Remiantis antidronų sistemų bandymų rezultatais, norint atskirti tikruosius taikinius sudėtingose ​​aplinkose, reikia „didelės darbo jėgos“.

6. Sąnaudų ir išteklių apribojimai: nors yra keletas pažangių radarų technologijų, kurios gali pagerinti dronų aptikimo efektyvumą, šios technologijos dažnai yra brangios ir reikalauja daug kompiuterinių išteklių, o tai nėra palanki plataus masto diegimui. Santykinai kalbant, bepiločiai orlaiviai turi mažesnes sąnaudas ir slenksčius, juos galima plačiai naudoti, o tai kelia didelių iššūkių radarų technologijoms.

Be to, radarų sistemose reikia derinti kitas technologijas, tokias kaip elektrooptinė, infraraudonųjų spindulių, radijo dažnių ir kt., siekiant pagerinti dronų aptikimo tikslumą ir patikimumą.